Meilė kurtinį apkurtina
Veislyne išsiritęs kurtiniukas niekuo nesiskyrė nuo savo laisvėje išsiritusių gentainių. Artėjant mėnesio amžiui ėmė krypti kojelės pėda. Svoris augo, paukštis brendo, o kojos pėda jis nustojo remtis. Kolegos iš Lenkijos, kurių buvo paprašyta patarti kaip padėti ligoniukui, patarė užmigdyti.
Direkcijos specialistai rankų nenuleido ir ėmė bandyti gydyti patys. Net buvo sumontavę „dirbtinį sąnarį“ krypstančiai kojai sutvirtinti. Po didelių ir išradingų pastangų pasisekė. Net veterinarai stebėjosi, kad kojelė išsitiesino. Jokių ligos pėdsakų neliko. Taigi, pirmosios rezervato kurtinių vados veislyne išaugintas patinas Krunka buvo paleistas į gamtą. Kurį laiką Krunkos globotojai Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato specialistai, žinių apie augintinį neturėjo. Ir tai buvo geras ženklas. Didžiausias miškų paukštis gyvena normalų paukščio gyvenimą – ieškodamas maisto, ramybės, saugumo.
Įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą paukštis tampa retkarčiais matomas tik tada, kai nubunda tuoktuvių instinktas. Natūraliai kyla klausimas, kodėl vadinamas kurtiniu (Dzūkijoje glušėku)? Juk atsargus paukštis turi puikia klausą? Tereikia atsidurti kurtinių tuoktuvių „spektaklyje“, kad suprastum. Apkursta tik tada, kai įsimyli, traukia „meilės giesmę“ išrinktajai ir tai tik kelioms sekundėms. O kam nepasitaiko taip įsimylėti, kad taptum ir kurčias, ir netgi aklas?
Tuoktuvių ritualu įnešė sumaišties karinėje bazėje
Suprantama, sparnuotis prikaustė visų ten buvusiųjų dėmesį ir bemat tapo bazės pažiba. Kariškai savo mobiliaisiais telefonais puolė fotografuoti ir filmuoti pakilios tuoktuvių nuotaikos apimtą atklydėlį. Tik vakarop sparnuotis aprimo ir ilsėtis nuskrido į pušį.
Kitą dieną skambinusi bazės degalinę aptarnaujanti darbuotoja pasiguodė, jog kariškių nepaliekantis ramybėje gyvūnas suįžūlėjo ir ją, norėjusią iš arčiau apžiūrėti bei nufotografuoti, ėmė vytis ir privertė bėgti bei užsidaryti pastate. Pamalonintas dėmesiu sparnuotis sparnais raižė aplinkui keliskart šokteldamas mėgino patekti pastatan pro atvertą langelį. Moteris prašė pasiimti įsisiautėjusį kurtinį. Esą dar vaikystėje nukentėjusi nuo ją pargriovusio ir aptalžiusio kalakuto, ir iki šiol jaučianti baimę nedraugiškai nusiteikusiems paukščiams.
Viešvilės rezervato specialistai nutarė pabandyti, naudodami kurtinio balso įrašus, išvilioti jį iš teritorijos. Simboliška, bet gyvūnas pasirodė kaip tuo metu, kai bataliono vadas buvo išvykęs į užsienį. Laisva vieta ilgai tuščia nebūna.
Aplankė ir vandenyje besipliuškenančias damas
Dar prieš savaitę jį miško laukymėje sutiko ir pats direktorius. Tuoktuvių įkarščiui pasibaigus Krunka grįžo į savo įprastas buveines. Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direktorius Algis Butleris džiaugiasi, kad kaimų gyventojai draugiškai nusiteikę kurtinių atžvilgių, jų neskriaudžia ir kartkartėmis pamatę informuoja direkciją bei pasakoja įvairias Krunkos gyvenimo istorijas, jas fiksuoja.
Puikiai valdantis plunksną ir gerai pažįstantis sparnuočių gyvenimo būdą direktorius pažadėjo išguldyti Krunkos gyvenimo istoriją popieriuje. Juk nuotykiai ir gyvenimas dar tęsiasi.
Palinkėkime Krunkai – dabar jau ne tik Viešvilės apylinkių pažibai sėkmingai gyventi Karšuvos girioje.
O rezervato direkcijos specialistams – sėkmingai darbuotis sugrąžinant nykstančius paukščius į Karšuvos girią ir atversti naują šio paukščio gyvenimo istorijos su laiminga pabaiga puslapį.
